Yra keturi tręšimo būdai: pagrindinis, priešsėjinis, į duobutes ir papildomasis.

Pagrindiniu tręšimu vadinamas toks tręšimas, kai trąšos duodamos gėlėms iš anksto, iš rudens arba anksti pavasarį. Pagrindiniam, tręšimui naudojamos organinės ir mineralinės trąšos. Rudenį ruošiant dirvą, vienametėms gėlėms duodama į 1 m2 organinių trąšų: 2-3 kg supuvusio mėšlo ir mineralinių trąšų: 6 g kalio chlorido ir 15 g superfosfato. Daugiametės lauke augančios gėlės taip pat tręšiamos rudenį, duodant 1 m2 dirvos 3-4 kg organinių trąšų ir 10 g kalio chlorido bei 15 g superfosfato.

Prieš sėją arba prieš sodinant daigus pavasarį, papildomai duodama lengvai tirpstančių ir gėlėms prieinamų trąšų. Vidutinė trąšų norma vienam kvadratiniam metrui dirvos yra tokia: amonio salietros — 10 g; kalio druskos — 8 g; superfosfato — 15 g. Priešsėjinis tręšimo būdas yra naudingas tuo, kad gėlių daigai, kurie turi dar neišvystytą šaknų sistemą, čia pat paviršiuje randa maisto medžiagų.

Tręšimas į duobutes. Sodinant jurginus, rožes ir kitas daugiametes gėles, trąšos išberiamos į padarytas sodinimui duobutes. Tai vienintelis tręšimas arti gėlės šaknų. Taip tręšiant gėlės geriau išnaudoja trąšas, mažiau jų reikia, ir gaunamas tas pats efektas. Tręšiama organinėmis (supuvusiu mėšlu, pūdymu, srutomis) ir mineralinėmis trąšomis, vartojant du kartus mažesnes dozes, negu pakrikam tręšimui. Duobutėje trąšos sumaišomos su žeme.

Papildomasis tręšimas reikalingas tuo laikotarpiu, kai jos sparčiausiai auga (krūmojimasis, žiedų pumpurų susidarymas, pasiruošimas žydėjimui). Kad trąšos greičiau pasiektų gėlių šaknis, reikia, jog dirva būtų supurenta ir drėgna. Vidutinė tręšimo norma vienam kvadratiniam metrui yra tokia: amonio salietros — 15-20 g; amonio sulfato — 20-25 g; kalio druskos —10-15 g; superfosfato — 20-30 g. Jei žemė sausa, papildomai tręšti galima skystomis trąšomis — srutomis arba mineralinių trąšų tirpalais.